Lino blogas

Vizija

Žmonės yra linkę svajoti, kurti vizijas. Manau daugelis žmonių pagalvoja, kai atsitiks tas ar anas va tada bus taip. Aš būsiu toks ir toks. Konkretesnis pavyzdys būtų “Kai baigsiu mokyklą, va tada tai prasidės gyvenimas”, arba “Kai įstosiu į “TĄ” specialybę tuomet būsiu laimingas”, arba “Kai nusipirksiu tą mašiną, būsiu pasitikintis” ir t.t. Pavyzdžių galima prigalvoti visokiausių, bet esmė išlieka tokia pati. Dažnai vadeles atiduodame lūkesčiam, net nesusimąstant, kad neturėtu būti koncentruojamasi į rezultatą ar jo padarinius. O kaip populiaru sakyti, turi būti koncentruojamasi į rezultato siekimą.

Nei vienam žmogui kuris mokykloje galvojo, kad ją baigus viskas pasikeis, staiga neatėjo suvokimas, kad iš tikro viskas yra kitaip, nes niekas ir nepasikeitė, kai nuskambėjo paskutinis skambutis. Viskas liko taip pat. Vidinė būsena tokia pati, pasaulio suvokimas tas pats, baimės tos pačios ir galbūt netgi didesnės. Netgi po daugelio metų mokyklos baigimo kai kurie nesusivokia, kad jie ją baigė, nesuvokia, kad niekas nepasikeitė - tik aplinka. O aplinka mus veikia tik tiek kiek mes ją patys įsileidžiame. Galime to patys nesuvokdami vis dar jaustis pirmokai, kad ir valdydami didžiulę ir pelningą įmonę.

Ką aš noriu pasakyti, tai kad mūsų vidinė būsena nesikeičia tuomet kai pasiekiamas rezultatas, o keičiasi tada kai jo siekiame. Mokantis egzaminui galvoje gali suktis mintis, kad po egzamino viską mokėsiu. Bet taip tikrai negali būti. Jei bus susitelkta į mokymąsi, o ne į lūkestį, kad po egzamino mokytis nebereikės, tuomet mokymasis taps kančia, o rezultatas tikrai nebus toks. Priešingai susitelkus į mokymąsi galima pamatyti visą mokymosi žavesį ir suprasti, kad mokymasis niekada nesibaigs ir mokymasis egzaminu nesibaigs, o tik prasidės.

Man mokymasis prasidėjo tik tada, kai baigiau visus “mokslus”. Baigiau mokyklą, kolegiją ir tik tada pradėjau mokytis. Mokytis gyventi, klysti, bijoti, nežinoti. Pats sunkiausias dalykas kurį svarbiausia išmokti tai mokėjimas nežinoti. Nes mažai žmonių džiaugiasi mokydamiesi. O juk mokydamiesi mes ir išmokstame. Nors sunku mokytis kai kažko nežinome, sunku. Pradeda lankyti menkumo jausmas, jei tas mokymasis pradeda užtrukti, nors kaip minėjau jis niekada ir nesibaigs. Todėl mano nuomone mokykla turi paruošti mokymosi procesui, o ne išmokyti rašyti formules, dėsnius ar apibrėžimus.

Mokėjimas mokytis gali padėti išvengti blogų emocijų ir minčių kuomet praėjus kažkokiam laikui ateina suvokimas, kad iš tikro tas lūkestis praėjus lauktam rezultatui yra netikras. Pats rezultato siekimas turėjo būti tikrasis lūkestis. Ir jei rezultatas pasiektas, rezultatas bent iš dalies turėjo teikti kažkokį malonumą, malonumą mokytis ir tik esant blogam koncentravimuisi, koncentracijai į ateitį. Rezultatas pasidaro per daug svarbus.

Svarbiausia ši akimirką. Kurią mes mokomės

Pagarbiai,

“Lka”

Rodos visur tik ir mirga straipsniai, įrašai ir visokiausi tekstai apie teismus, apmokestinimus ir dar kažką kas atrodo labai aktualu. Microsoft byla linkomanijai, vienam iš jos vartotojų, atmintinių ir visų kitų laikmenų apmokestinimas.

Į ką visa tai taiko, mano nuomone atsiradęs (nors argi jis buvo dingęs) pelno troškimas, ir skatina tokius įvykus visuomenėje. Netikiu represinėmis priemonėmis siekiamų rezultatų, nes jos dažniau skatina elgtis priešingai, o ne paklusti. LANVA karas su linkomanija ir 106 vartotojų bauginimas, mano nuomone, neduos jokių rezultatų, o netgi priešingai viską tik pablogins. Jei sumažės vartotojų linkomanijoje, ar ją visai uždarys. Tokiu atveju liks kiti tinklapiai iš kurių galima atsisiųsti nelegalias programas, dainas, filmus. Įdomu ir tai, kad LANVA puola, tik linkomaniją ir jos vartotojus. Kuo gi ji taip užkliuvo? Lietuvoje ne vienas ir ne du tinklapiai su tokiu pačiu turiniu egzistuoja. Nebent tikimasi, kad susidorojus su linkomanija išsigąs ir kiti piliečiai užsiimantys visuomenės “švietimu”. Netikiu. Jei mane baus, už tai, kad noriu naudotis vienu ar kitu produktu kuris yra ryškiai per brangus mano kišenei, aš paprasčiausiai juo nesinaudosiu. Taip ir darau. Bet ką daryti jei man reikia naudotis tam tikra programa, nes ji naudojama mokykloje, universitete? Taip, licenzija mokymuisi arba dar vadinama studentui kainuoja pigiau. Menkus 149$ (Ms Office). Kiekvienas rastu savo kišenėje tokią sumą programai kuri reikalinga rašantiems kursinius, diplominius ar kitus darbus kurie turi atitikti griežtus standartus. Ką daryti žmogui, kurį mokykloje mokė dirbti su MS Office paketu ir jis nė velnio neišmano kaip veikia nemokamas ir tikrai mažai tenusileidžiantis programų paketas OpenOffice? Rinktis lengviausią kelią atsisiųsti MS Office paketą su vaistukais ir sėkmingai ir be jokių problemų naudotis. Ir taip bus tol, kol jauniausias pilietis nepamatys alternatyvos už kurią nereikia nusiženginėti ir piratauti.

Lenkiu prie to, kad jei nuo mažų dienų nebūtumėm pratinami prie mokamų programų, už kurias nenorime mokėti, nebūtų tokių problemų. Nors man tai panašiau į išpūstus burbulus. Reikėtų tik valstybės investicijos į nemokamus produktus ir visuomenės mentalitetas, kuris buvo taip sumenkintas lrt laidoje forumas Simanavičiaus, po kiek laiko pasikeistų. Arba aš naiviai tikiu nemokamo produkto ateitimi.

Manau, būtent pinigai ir yra dažniausia kliūtis žmonėm būti laimingiems ir džiaugtis viskuo aplinkui. Jei nesistengtumėm siekti asmeninės naudos kiekvieną akimirką, o tiesiog ja gyventumėm tokie dalykai kaip teismai būtų kraštutinis atvejis.

Sutinku su tuo, kad kiekvienas turi gauti atlygį už tai, ką jis daro. Bet nereikia pamiršti to, kad laikai keičiasi, skaitmeninis turinys įgauna vis didesnę vertę. Bet realus, fizinis turinys vis tiek turi išlikti brangesnis. Taip jau sudėliota galvoje, nemokėsiu už daiktą kurio negaliu pačiupinėti daugiau nei už tą kurį galiu pasidėti į lentyną ir kartais nuo jo nuvalyti dulkes. Tik atlygis neturi būti lupamas iš kažkieno kišenės, kuri ir taip dažniausiai skylėta.

laisvė

Nepriklausoma Lietuva, demokratija, laisvė. Žodžiai, skambūs, bet ar teisingi, realūs?
Žinoma, galimybę būti laisvas turi kiekvienas. Galima garsiai reikšti savo nuomonę, eiti kur nori, veikti ką nori. Nors tai gan ginčytinas klausimas. Ar mano noras studijuoti universitete yra man natūraliai kilęs, ar tiesiog stereotipų valdomas žmogus renkasi mokslus aukštojoje, ir ne tik. Mano subjektyvia nuomone tai lemia tik stereotipai ir laikmečio įtaka. Nors nuo to sunku būtų pabėgti.

Bet tai tik retorinis klausimas į kurį kiekvienas atsakyti gali kai studijuodamas savęs paklausia ar aš darau tai ką noriu, ko trokštu.

Dažnas atsakys ne, bet užtat su diplomu gausiu gerą darbą, uždirbsiu pinigų…
Tai kurgi ta laisvė? Aš mokausi, kankinuosi dėdamas pastangas studijuodamas, tarkim, lietuvių kalbą, ruošdamasis matematikos koliui. Nes kažkas sugalvojo, kad viso to reikia. Ok. Tai nėra didžiausia problema. Problema prasideda kiek sudėtingesnėje terpėje - viduje. Vidinis konfliktas gali sudraskyti žmogų į daug mažų gabaliukų. Studijuoti ar mesti studijas? Mokytis ar eiti pagroti/piešti/pabėgioti… Gaila praleisto laiko veltui mokantis. Bet nenoriu ir toliau mokytis to, kas iš pavadinimo pasirodė įdomiau nei realybėje yra.
Vidinės laisvės trūkumas taip ir sutrukdo žmonėm surasti savo kelią. Žaviuosi žmonių ryžtu siekti harmonijos viduje. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti lyg perdėtas susireikšminimas ar neatsakingumas. Bet argi dėl pinigų, padėties visuomenėje aš kažko kito siekiame išsimokslinimo? Tai turi ateiti iš vidaus, žinių troškimas, gilinimasis, domėjimasis. Ir tik tada turi atsirasti noras studijuoti, o ne atvirkščiai. Gal ir graži mano svajonė gyventi darant tik tai kas patinka, bet ji bus ir yra reali tol kol egzistuoja tikėjimas. Tikėjimas savo vizija. O šį vizija bus gyva, kol jausiu laisvę viduje. O ar ji yra dabar? Ne.
Kita vertus jei jos nebūtų, nerašyčiau apie tai…
Laisvė yra tik sąmonės lygmenyje, bet pasąmonė vis dar suvaržyta apribojimų ir stereotipų. Nors pastoviai keliant sau klausimus, tai po truputį keliauja į pasąmonės lygmenį. Norisi tuo tikėti ir juo labiau norisi patikėti, kad tai jaučiasi ir žinoma džiugina, kad tikėjimas stiprus “organizmas” gyvenantis viduje.

Laisvė.

Gyvendami laisvame ir demokratiškų pažiūrų pasaulyje esame gan priklausomi nuo įvairiausių veiksnių. Nors ir galime rinktis be jų žmogus šiandien yra daugiau ar mažiau nepilnavertis.

1. Pinigai. Nori nenori tenka pripažinti, kad be pinigų žmogus negali patenkinti žemiausio poreikių piramidės laiptelio. Negali nusipirkti pavalgyti, o visa kita be maisto tampa nebelabai svarbu. Žinoma galima maistą užsiauginti, bet jei žmogus neturi pinigų, neturės kur jį auginti. Dabar populiaru sakyti, kad reikia dirbti tokį darbą kuris atneštu malonumą vien dėl to, kad jį dirbame. Kiek iš tų taip kalbančių tokį darbą dirba?

2. Laikas. Kad ir kaip kartais norėtumėme laiko sustabdyti ir gražinti negalime. O tai anksčiau ar vėliau jautresniems žmonėms sukelia stresą. „Aš nieko nespėju“. O skubėti reikia kur? Gyventi?

3. Norai. Jau nuo mažens esame varžomi stereotipų. „Nedaryk taip - negražu“, „Baigus mokyklą reikia stoti į universitetą, kitaip nieko nepasieksi“, „Jeigu būsi geras, gausi saldainį“, „Tau jau 30, o tu dar nevedęs /-us - tu senbernis/ senmergė“ ir taip toliau ir panašiai. Nors atrodo, kad visa beprasmybė savaime suprantama, pasąmonėje tai būna įsirėžę daug giliau nei atrodo, nes ar juk ne tėvai mums tai įteigia dar tada, kai sava nuomonė tik pradeda formuotis. O baigus universitetą ir gavus saldainį žmogus net nesusimąsto, kad to jam galbūt net nereikia, o tai tik ilgametės įtaigos jėga.

4. Emocijos. Dar prieš daugelį metų Platonas ir Froidas teigė, kad emocijos tai mūsų primityvesnis, gyvuliškesnis pradas ir jos yra nesuderinamos su mąstymu. Aš neįsivaizduoju žmogaus kuris vadovaujasi tik protu, ir manau, kad mane toks žmogus pradėtu trikdyti. Bet Platono ir Froido teiginys atrodo gan logiškas. Gausu pavyzdžių kuomet emocijos užvaldžiusios žmogų priverčia jį pridaryti kvailysčių kurių pridaro nebent girti ar kitaip apsvaigę. O ar emocijas mokame valdyti? Taip. Kiek tokių žmonių yra? 1 iš 1000? Abejoju,

Šiam kartui tiek…

Geras poilsis - pusė darbo.

„Neieškokite praeities, neieškokite ateities; praeitis išnyko, o ateitis dar neatėjo. Stebėkite dabartį.“

Buda

„Laimė - tai ne įgyti tai, ką norime turėti; laimė - tai branginti tai, ką jau turime.” Dalai Lama

Stiprus žmogus žino, kada turi eiti į priekį. Protingas žmogus žino, kada turi sustoti.

Nieko nėra laikinesnio už įsitikinimus.

Žmogus šventai tikėdamas savo teisumu, bet būdamas neteisiu, anksčiau ar vėliau tampa teisus.